Kad mūsų namai būtų jaukūs, mums būtinai reikalinga krosnis, ir tai reikia nuspręsti dar prieš pradedant statyti namą. O reikalavimai jai nėra dideli: kad būtų šilta , taupi, kompaktiška ir būtinai su duonkepe. Bet kur šiais laikais rasti meistrą tokiam pečiui sumūryti? Mūsų laimei toks meistras greitai atsirado. Meistras patarė, kad geriausiai mūsų norams tiks Kuznecovo krosnis.

Jurijus Logvinenko (toks meistro vardas) papasakojo mums apie Kuznecovo krosnį, kuri visiškai atitiko mūsų lūkesčius, dar pasiūlė į krosnį įmūryti nerūdijančio plieno "gyvatuką", kurio pagalba galėsime turėti šiltą vandenį, ir prijungti jį prie radiatoriaus papildomam kito kambario šildymui.

Jurijus atsiuntė mūsų svetainei straipsnį apie Kuznecovo krosnis.

             Pastaruoju metu vis daugiau miesto gyventojų nori nuosavo namo. Vieniems gaunamos pajamos leidžia pasistatyti nedidelį namuką tolimame kaimelyje, kitiems užtenka pinigų ir šiuolaikiškam kotedžui priemiestyje. Ir jeigu kaimo namai, kaip ir anksčiau, apšildomi krosnimis, kotedžuose stengiasi įrengti šildymą dujomis ir, žinoma, pastatyti židinį — madingą vakarietiško gausos ir gerovės atributą. Kuo gi krosnis geresnė už židinį? Šiuolaikinis židinys — daiktas grynai dekoratyvus. Iš pradžių jis pasirodė Europos šalyse, kur klimatas daug šiltesnis už mūsiškį, todėl jo konstrukcija neskirta šilumos kaupimui. Kol dega — šildo, o užgeso — vėl šalta.

             Kitas reikalas — rusiška krosnis! Tai unikalus mūsų liaudies kūrinys. Ji ir pirkią šildė, ir valgius virė, ir duoną kepė, ir gydė. Be rusiškos krosnies jau daug dešimtmečių Rusijoje statomos “olandės”, “svedės”, “tepluškos”. Bet tai suprantama — malkos mūsų šalyje dar ilgai bus pigiausia ir prieinamiausia kuro rūšimi.

             Bet pažanga nestovi vietoje, palietė ji ir malkomis kūrenamas krosnis. Ir jeigu tradicinė rusiška krosnis turėjo naudingumo koeficientą (NK) 20—30 %, tai šiuolaikinių krosnių NK 2—3 kartus didesni. Dabartiniai teoretikai ir krosnininkai - praktikai ir šiandien ieško, kaip pagerinti eksploatacines krosnių charakteristikas.

            Kas svarbiausia malkomis kūrenamoms krosnims? Kad parą laikytųsi šiluma, leidžianti išlaikyti šiltą patalpą per stipriausius speigus, ir kad tam reikėtų kuo mažiau kuro. Šiandien daug profesionalių krosnininkų sutinka, kad geriausiai šiuos reikalavimus tenkina Kuznecovo krosnis. Pavadinta ji taip žinomo išradėjo, daugiau nei 150 krosnių rūšių autoriaus iš Jekaterinburgo Igorio Viktorovičiaus Kuznecovo vardu. Kuznecovo krosnių konstrukcijos pagrįstos liepsnos krosnių hidrauline teorija, dar praeito šimtmečio pradžioje sukurta rusų mokslininko-metalurgo V. E. Grum-Gržymajlo (1864–1928), o praktikoje įdiegta jo mokinio I. S. Podgorodnikovo (1886—1958) Jos esmė yra ta , kad karštos dujos yra lengvesnės ir natūraliu būdu kyla į viršų, o šaltos nusileidžia į apačią.

           Ši, iš pirmo žvilgsnio paprasta, teorija leido I. S. Podgorodnikovui sukurti iš principo naują malkomis kūrenamos krosnies konstrukciją su puikiomis charakteristikomis. Tokia konstrukcija gavo „dviejų aukščių kepuraitės“ pavadinimą. Tokios krosnies viršpakurinėje dalyje nebuvo kanalų dūmų apykaitai, vietoj jų karštos dujos patekdavo į „kepuraitę“-virš pakuros esančią uždarą kamerą. Viršutinėje „kepuraitės“ dalyje koncentravosi karščiausios dujos. Atidavusios šilumą jos ataušdavo ir nusileisdavo į apačią, o jau iš ten ėjo į dūmtraukį. 

            Tokio principo darbus vėliau pavadino laisvo dujų judėjimo sistema, o jos pagrindu sukurtas krosnis — krosnimis su kepuraite arba nekanalinėmis. Pagrindinis tokių krosnių pranašumas yra aukštesnis naudingumo koeficientas — iki 93 % (Palyginimui: šiuolaikinių krosnių naudingumo koeficientas 70—80 %, tradicinės rusiškos krosnies — iki 30 %). Toks aukštas naudingumo koeficientas pasiekiamas natūralaus karštų ir šaltų dujų srautų paskirstymo dėka. Karščiausios dujos koncentruojasi krosnyje, o šalčiausios nuvedamos į dūmtraukį. Tuomet viršutinėje kepuraitės dalyje sukuriama padidinta temperatūra iki 975 °C, kuri užtikrina sudegimą tų dujinių kuro dedamųjų, kurios esant žemesnei temperatūrai nedalyvauja degime ir atitinkamai neišskiria šilumos. Todėl, sudeginus vienodą kuro kiekį, krosnyse su kepuraitėmis gaunamas didesnis šiluminės energijos kiekis, nei krosnyse su dūmų apykaita.

I. S. Podgorodnikovo krosnyje buvo dvi kepuraitės, išdėstytos viena ant kitos. Apatinė kepuraitė įšildavo stipriau nei viršutinė, atitinkamai apatinė krosnies dalis įšildavo daugiau nei viršutinė. Beje, dėl aukštai esančios pakuros tradicinės rusiškos krosnies apačia neįšildavo, todėl žiemą rusų pirkiose paprastai avėdavo veltinius, o miegojo ant lentynų.Toks žemutinis krosnies pašildymas pasirodė labai naudingas patalpos mikroklimatui. Kaip žinoma, šiltas oras kambaryje yra po lubomis, o šaltas — prie grindų, o tai netinka žmogaus fiziologijos požiūriu, nes „kojas reikia laikyti šilumoje, o galvą — šaltyje“. Dviejų lygių „krosnis su kepuraite“ šildo iš apačios, kaip ir šiuolaikinės “šildomos grindys”, todėl oras patalpoje įšildavo iš apačios iki viršaus. 

I. V. Kuznecovas išvystė krosnių hidraulinę teoriją ir jos pagrindu sukonstravo daug rūšių skirtingos paskirties ir skirtingos šiluminės galios buitinių krosnių:šildymo, šildymo- virimo, rusiškos apšildymo krosnys (tepluškos), pirčių krosny ssu reguliuojamu vandens kaitinimu ir temperatūros-drėgnumo režimo reguliavimu garinėje. Be to, jis sukūrė krosnis –židinius, kur židinys gali būti priekyje, iš šono ir už krosnies.

Šaltinis: Ноу-хау для русской печи http://www.birzhaplus.ru/dom/?14210
Vertimas: daj@bk.ru

JURIJUS LOGVINENKO

Krosninkas

Tel. +37038242298

Mob. +37062357023

e-mail

jurlog@nkm.lt