Stebuklai dažniausiai glūdi paprastuose dalykuose. Taip atsitiko ir šį kartą. Šimtus metų žmonės galvoja kaip įmantriau įrengti krosnies vidų, kad ji kūrentųsi kuo ilgiau, kad sukauptų ir išspinduliuotų kuo daugiau šilumos... Ir štai visos žmonių sugalvotos gudrybės nublanksta prieš nuogą paprastumą. Stebuklingos Piotro krosnies viduje - nieko nėra. Taip ji tuščia. Ir tai yra pati didžiausia gudrybė. Pasirodo gamta pati sugeba natūraliai išvingiuoti dūmus pačia efektyviausia vaga...

„Ne televizorius kaltas,
kad mes jį žiūrime,
o mūsų pačių sąmoningumo lygis.“
(Išradėjas Piotras)

Kaip sužinojom apie Piotrą ir jo krosnį

Natalija iš Kauno, nutarusi aplankyti Lietuvos kedrynus, subūrė komandą ir išvažiavo link Pabradės, kur auga 30 arų suaugusių korėjinių pušų (kedrų). Kelionė buvo tikrai vykusi. Rastas kedrynėlis vienas gražiausių Lietuvoje, o be to pavyko prisikasti ir sodinukų. Laimingi keliauninkai pasuko namo, tačiau pusiaukelėje jų žvilgsnius patraukė vėjo jėgainės sparnai. Netradicinius sprendimus mėgstantys žmonės nutarė pasidomėti šiuo Lietuvoje dar neįprastu mechanizmu ir jo šeimininku. Pasisekė. Sodybos šeimininkas Piotras buvo namuose ir atvykusius mielai priėmė.

Vėliau tenai pavyko pabuvoti ir man.

Išradėjas konstruktorius Piotras

Nors Piotro išrasta ir sukonstruota krosnis ir kiti mechanizmai tikrai yra įspūdingi, tačiau, prisipažinsiu, jog jis pats man padarė dar didesnį įspūdį. Pirmiausia krito į akis jo atvirumas ir nuoširdumas. Nuo pirmų mūsų susitikimo akimirkų Piotras vis šypsojosi ir atvirai pyškino viską, ką žinojo apie mums rūpimus dalykus. Jis su didžiuliu malonumu mums parodė savo krosnį, papasakojo, kaip ją pasidaryti. Vėliau parodė pirtį su kita krosnele, kuri per 10-20 minučių prišildo visą patalpą (tradicinę pirtį juk reikia kūrenti 2-3 valandas!), pavedžiojo po visą savo rankomis pastatytą namą (5 aukštai!) ir netgi nubraižė pirties krosnelės brėžinius. „Man visai ne gaila, imkite brėžinius ir patys galėsite pasidaryti, juk tai labai paprasta“, - tikino Piotras, per kelis metus plynoje vietoje pasistatęs namą, ūkinį pastatą, dirbtuves, vėjo jėgainę ir daug kitų dalykų.

Kiekvieną mūsų žingsnį lydėjo Piotro originalūs išradimai ir išsamūs autoriaus komentarai. Nustembi pagaliau suvokęs, kiek daug paprastų dalykų virto stebuklingais šio mąstytojo rankų prisilietimo dėka... Kokios didelės yra žmogaus minties galios... Kiek daug gali paprastas žmogus.

Iš kur Piotro stiprybė?

„Aš esu laisvas“, - sako Piotras. „Man nieko netrūksta, o jei pritrūksta, tai aš esu laisvas ir pats tai pasidarau, man nereikalinga niekieno pagalba“. Piotras nepriklausomas nei nuo vienos specialiosios tarnybos. Elektrą kol kas naudoja, bet tik dėl to, jog apsimoka. Ji pas mus yra pigi. Tačiau jau dabar Piotras yra visiškai pasiruošęs apsirūpinti elektra pats. Šeimininko vėjo jėgainė skirta vandeniui šildyti. Specialiosios tarnybos už tai imtų didelį mokestį ir Piotras jaustųsi priklausomas. Taip pat yra ir su šildymu. Stebuklingoji krosnis ne tik ekologiška ir patogi, bet ir ekonomiška. O kokius mokesčius moka miestiečiai už centrinį šildymą? Nuo darbdavių Piotras taip pat nepriklausomas. Jis viskuo pats apsirūpina ir jis tikrai yra laisvas. Visiškai nuo sistemos atsijungęs išradėjas turi daug laiko savo apmąstymams.

Amžinasis variklis arba jokių „neįmanoma“

Susidomėjome, apie kokius išradimus dabar galvoja Piotras. „Kuriu amžinąjį variklį“, - atsakė išradėjas. „Bet juk amžinojo variklio išrasti neįmanoma“, - bandėm priminti dar mokykloje mums kaltas į galvą mintis. „Nieko nėra neįmanomo“, - gudriai šypsosi Piotras. „Prieš kelis šimtus metų sakė, jog pakelti lėktuvą į dangų nėra įmanoma, tačiau jie dabar skraido. Ir raketos skraido. Ateity bus ir amžinasis variklis.“ Piotras jau ne pirmus metus savo laisvę panaudoja mąstymui apie perpetum mobile. „Žemė juk sukasi, amžinai sukasi ir dar niekas nesugalvojo kodėl, neatrado ją sukančios jėgos. Žemės gelmėse juk vyksta amžini degimo procesai, tačiau jas sukelianti jėga taip pat neatrasta“ - mąsto Piotras. Išradėjas daug vilčių deda į vandens savybes, tyrinėja vandeninius mechanizmus ir yra tvirtai įsitikinęs, jog nieko nėra neįmanoma. Kas stebuklingo paprastoje krosnyje?

Paprastą krosnį kaimiečiai kūrena kartą per dieną, tačiau rytais dažnai susiduria su nemalonia procedūra - reikia išlipti iš šiltos lovos į jau atšalusią patalpą ir skirti porą valandų kūrenimui. O kiek dar reikia laukti, kol namai įšyla? Tokia kasdienybė. Ir, neduok Dieve, jums prireikia kur nors išvažiuoti porai dienų. Visos gėlės ant palangių nušąla, o kai pagaliau grįžtate, iš karto vėl kūrenate.

Visai kitaip yra pas Piotrą namuose. Jis krosnį kūrena kas dvi - tris savaites. Ilgiausiai šis prietaisas be pertraukos šildė patalpą net 31 dieną. Kai būna labai šalta, šis laikas sutrumpėja. Piotro krosnis sunaudoja kelis kartus mažiau malkų, nei tradicinė kaimiečių krosnis. Malkų skaldyti reikia mažiau, kūrenti reikia labai retai. Išradėjas sutaupo kasdien po porą valandų. Galiausiai, Piotras išvažiuoja į Ukrainą giminių aplankyti, o grįžęs randa šiltus namus.

Negali būti? Fizikos dėsniai to neleidžia? O gal to neleidžia mūsų žemas sąmoningumo lygis ir tingėjimas nors kiek pajudinti savo sustabarėjusias smegenis? Kodėl vienas žmogus gyvena laisvai ir laimingai, o kitas vos galą su galu suduria, nors jų abiejų aplinkos sąlygos vienodos? Kodėl kaimynai ir bendradarbiai netiki Piotro krosnimi ir iki šiol kiša pinigus ir laiką į tradicinės krosnies statybą, nors išradėjas dalina savo brėžinius į kairę ir į dešinę dykai? Kodėl?

Bet juk to negali būti!..

„Bet juk to negali būti pagal fizikos dėsnius“, - tikina Piotrą aplinkiniai, o šis vis tiek šildo savo namus tuo „neįmanomu“ dalyku, sunaudodamas trigubai mažiau malkų ir skirdamas keleriopai mažiau dėmesio krosnies priežiūrai. Kažkas čia ne taip. Krosnie, kokia tavo paslaptis?

O paslapties jokios nėra. Yra tik gudrybės. Ir užtikrinu - viskas pagal fizikos dėsnius. Krosnis pagaminta iš senos metalinės elektros spintos, kuri yra panaši į šaldytuvą, tik kiek didesnė. Visos buvusios skylutės ir plyšiai hermetiškai užvirinti. Pirma krosnies gudrybė yra ta, kad ji yra didelės talpos, t.y. šiltas oras ilgai gali cirkuliuoti krosnies viduje, kol galiausiai bus pašalintas. Prisiminkime tradicinį variantą. Ten telpa vos pora glėbių malkų, o išsiskyrusi šiluma išlekia tiesiai pro kaminą, nespėjusi atlikti savo paskirties iki galo. Todėl reikia kūrenti kelias valandas. O Piotro krosnyje panaudojamas visas šiltas oras. Jis ilgai cirkuliuoja didelės talpos krosnyje, kol pagaliau atšąla. Ir tik pats vėsiausias oras yra pašalinamas. Tradicinėje krosnyje tai nėra įmanoma, nes kaminas išvedamas tiesiai iš krosnies viršaus. Pagal fizikos dėsnius žinome, jog šilčiausias oras kyla į viršų. Tradicinėse krosnyse šilčiausias oras iš karto išlekia pro kaminą. O Piotro krosnyje pro kaminą išlekia vėsiausias oras. Viskas atvirkščiai. Netvarka. Tai kaip čia yra? Vėl mistika ir vėl prieštaraujama fizikos dėsniams? O gi ne. Čia pasirodo antroji gudrybė. Kaminas Piotro krosnyje išvestas iš jos apačios, būtent ten, kur kaupiasi vėsiausias oras. Tik vėsiausiam orui pasišalinus, jo vietą gali užimti šiltesnis. Būtent todėl iš Piotro krosnies pirmiausia pasišalina nereikalingas - vėsiausias oras.

Negali būti? Bet juk taip yra!..

Krosnis šilta kaip radiatorius. Jei reikia daugiau šilumos, pasukite vieną rankenėlę. Malkos degs greičiau, greičiau sudegs, tačiau bus daugiau šilumos. Vienu kartu į krosnį pakraunami du karučiai malkų. Tokiu kiekiu apšildyti galima didžiulį namą keletą savaičių ar net visą mėnesį. Galima ir vandens radiatorius išvedžioti po visomis grindimis. Tai labai paprasta. Piotras viską paaiškina. Belieka tik patiems pasidaryti arba kur nors užsisakyti, nes pats autorius savo darbų kitiems nekonstruoja ir nepardavinėja. Laisvą laiką jis naudoja ne darbui, pinigams ar pareigoms, o naujiems išradimams sugalvoti, savo originaliems apmąstymams ir gilioms įžvalgoms. Jei norite, patys pasidarykite. Brėžinius ir patarimus, visas gudrybes ir „paslaptis“ Piotras dalina nemokamai. Toks jis žmogus.