Nėra gamtoje priešų !

Dabartinė agronomija teigia, kad dirvos derlingumas tiesiogiai priklauso nuo humuso kiekio joje. Gamtinės žemdirbystės šalininkai pateikia tokį kontrargumentą: tai kodėl atogrąžose, kur visi sutinka, kad dirvožemis pats derlingiausias, humuso kiekis lygus 0?


Naujai rengiamoje spaudai N. I. Kurdiumovo knygoje „Santarvė vietoj kovos“ išsamiai paaiškinama mikroorganizmų – grybų - augalų – žmogaus sambūvis.

 

Atogrąžose mikroorganizmai veikia visus metus be perstojo, skaido organiką, maistingas medžiagas tiekdami augalams. Todėl dirvoje niekas nesikaupia. Viskas skaidoma vienų ir suvalgoma kitų.

 

O štai vidurio ir šiaurinėse platumose dirvoje kaupiasi humusas, nes mikroorganizmai, skaidantys organiką, šaltuoju metų laiku nesidaugina ir nedirba. Jiems per šalta ir visa jų gyvybinė veikla apmiršta.

 

 Augalai žiemos metu „nevalgo“, todėl nepanaudotos maisto medžiagos humuso pavidalu kaupiasi dirvoje. Tai augalų maisto konservai. Žiemą ne visi mikroorganizmai išgyvena, jų populiacija žymiai sumažėja. Pavasarį, sušilus orui ir dirvai, mikroorganizmai atgyja ir pradeda savo gyvybinę veiklą, tačiau jų nepakankamai daug, kad būtų užtikrintas augalų maitinimas. Todėl augalai pasinaudoja maistu iš „konservų“ – humuso.

 

Sparčiausias augalų augimas prasideda nuo birželio mėnesio kai dirvoje atsistato mikroorganizmų kolonijos ir jos pradeda tiesiogiai tiekti „šviežią“ maistą augalams. Jeigu pavasarį dirvoje humuso mažai, augalai vargsta.  Vėliau maždaug nuo birželio vidurio, atsigauna. Bet laikas jau prarastas ir derlius būna žymiai mažesnis nei galėtų būti. Norint padėti augalams, reikia prieš sėją papildyti dirvą gyvais mikroorganizmais (pavyzdžiui Baikal EM1 preparatu), duoti jiems maisto - mulčo arba nesubrendusio komposto pavidalu ir tegul jie dirba augalų ir mūsų labui. Kaip mikroorganizmai patys pavalgys, taip  per augalus ir mus pamaitins. Tai daroma tiesiog prieš pat sėją arba dvi savaites po daigų sodinimo. Mikroorganizmai sėklas pripažįsta kaip gyvą organizmą ir, tik pradėjus joms dygti, iš karto pradeda tiekti reikalingas maisto medžiagas.

 

Su daigais yra šiek tiek kitaip. Persodinant augalus vis tiek neišvengiamai pažeidžiama nors ir nedidelė šaknų dalis. Mikroorganizmai tuoj pat aptinka pažeistą vietą, tai priima kaip maistą ir mūsų augalo šaknis gali tiesiogiai suvalgyti. Todėl, pasodinus daigus, mikroorganizmų tirpalu laistoma, praėjus ne mažiau  2 savaitėms. Duodamas laikas šaknų žaizdelėms užsitraukti. Tokiu būdu augalai sparčiai augti gali jau nuo pat pavasario, nelaukiant birželio.

 

Mikroorganizmus galima ir reikia išnaudoti „kovoje“ su piktžolėmis. Pavasarį palaisčius dirvą mikroorganizmų tirpalu paspartinamas dirvoje esančių piktžolių sėklų ir šaknų dygimas. Tai tik į naudą. Prieš sėją, pakertamos išdygusių piktžolių šaknys, dar kartą palaistoma mikroorganizmu tirpalu. Mikroorganizmai suvalgo ir pačias piktžoles ir jų pažeistas šaknis, tuo dar labiau praturtindami dirvą – šiuo atveju piktžolės atlieka sideratų, žaliųjų trąšų vaidmenį. Piktžolių sėklos dirvoje daigios išlieka ne vienerius metus, o 5 ir daugiau. Todėl ir rudenį, nuėmus derlių, tą pačią procedūrą reikia pakartoti. Vėl paskatinamas piktžolių augimas ir jų sėklų dygimas, tik jų šaknys nepakertamos, o paliekamos per žiemą sušalti. Taip piktžolės iš priešų virsta naudingais draugais. Taip atliekant kelis metus  iš eilės, piktžolių darže praktiškai nebelieka.

 

Jauskimės gamtos dalimi ir neieškokime priešų, o į tariamus priešus žiūrėkime kaip į draugus ir pagalbininkus.

 

 Dalia

Komentarai

* pažymėti laukai yra privalomi






Saugos kodas:

Vardas: Dalia
El. paštas:
Rudeninis dirvos apdirbimas skirtas labiau vienmečių piktžolių mažinimui, o pavasarinis ir vienmečių ir daugiamečių
Vardas: Juozas
El. paštas:
Abejoju, ar teiginiai "Todėl ir rudenį, nuėmus derlių, tą pačią procedūrą reikia pakartoti.Vėl paskatinamas piktžolių augimas ir jų sėklų dygimas, tik jų šaknys nepakertamos, o paliekamos per žiemą sušalti" yra teisingi, nes jei rudenį paliksime žiemoti sudygusias piktžoles, tai pavasarį jos bus tik sustirėjusios, o ne sušalusios.